Turėjau dvi lietuvių kalbos mokytojas. Abi pačios nuostabiausios. Pažintis su Bruno Ferrero prasidėjo būtent per lietuvių kalbos pamoką. Šis trumpas pasakojimas neišeina man iš galvos, todėl turi būti pasidalintas su kitais. Kažkam tai gali būti žinia, o kažkam - tiesiog graži, pavasariu ir optimizmu dvelkianti istorija :) Kiekvienas esame patyrę kažką panašaus: abejoję dėl kažko, nusivylę kažkuo, praradę gyvenimo džiaugsmą, todėl ši istorija verta būti perskaityta kiekvieno. Gal kažkada, kai to reikės, ji suleis tą optimizmo dozę, kurios tam tikromis akimirkomis kartais pritrūksta.
"TAI ŽINO TIK VĖJAS"
Miesto parko vejoje, sužaliavusioje nuo kaitrių pavasario saulės spindulių, prasikalė dantyti ir stangrūs pienės lapai. Netrukus pasirodė ir puikus geltonas žiedas - nekaltas, auksinis ir vaiskus lyg gegužės saulėlydis. Kiek vėliau gėlė virto "baltu pūku": lengvi mažutėliai parašiutai tvirtai laikėsi sėklelių, glaudžiai susikibusių žiedo viduryje.
Apie ką tik nesvajojo mažytės sėklelės... Jų troškimus ir spėliones švelniai supo vakaro vėjelis, pirmiesiems droviems svirpliams užgriežus svaigias serenadas.
- Įdomu, kur mes sudygsime?
- O, kad žinočiau.
- Tai žino tik vėjas.
Vieną rytą pienės galvelės pūką papurtė nematomi, bet stiprūs vėjo pirštai. Sėklelės, įsikibusios parašiutų, nuskrido pavėjui.
- Sudie... sudie,- šaukė viena kitai.
Daugelis jų krito į purią daržų arba pievų dirvą, tačiau viena, pati mažiausia, nespėjo net susivokti, kaip pateko į cementinės šaligatvio plokštės plyšį. Plyšyje tebuvo gumulėlis dulkių, suneštų vėjo ir lietaus - toks menkas, palyginti su derlingu pievos juodžemiu.
- Užtat visas man!- tarė sau sėklelė. Nieko nelaukusi, susikaupė ir pradėjo leisti šaknis.
Kaip tik priešais įtrūkį stovėjo aplūžęs kreivas suolas. Čia dažnai ateidavo pasėdėti vaikinas. Jo veidas - vien kančia, liūdnai ir nerimastingai klaidžiojantis žvilgsnis. Sunkus akmuo užgulė jam širdį, o pirštai patys gniaužėsi į kumščius.
Pamatęs tarp cemento besikalančius karpytus pienės lapelius, karčiai susijuokė: "Nieko neišeis! Ir tau kaip man!", ir užmynė liauną daigelį.
Bet rytojaus dieną pamatė, kad lapai atsitiesė, ir dabar jų buvo jau ne du, o keturi.
Nuo tada jaunuolis negalėjo atitraukti akių nuo drąsaus, atkaklaus augalėlio. Po kelių dienų, tarsi mesdama džiaugsmingą iššūkį, pienė pražydo skaisčiai geltona spalva.
Pirmą kartą po ilgai trukusio nusivylimo jaunuolis pajuto, kaip širdyje ima tirpti nuoskauda ir kartėlis. Pakėlęs galvą giliai įkvėpė. Trenkė kumščiu į suolo atramą ir sušuko:
- Žinoma! Juk tai galima įveikti!
Jis norėjo juoktisi r verkti. |Švelniai pirštais paglostė geltoną pienės žiedelį.
Augalai jaučia žmonių meilę ir gerumą. Vaikino rankos prisilietimas buvo nuostabiausia mažos drąsios pienės gyvenime.
Neklausk vėjo, kodėl tave atnešė čia, kur esi. Net jei patekai tarp cemento nuolaužų, išleisk šaknis ir gyvenk. Kažkam tu esi Žinia.
Šis trumpas pasakojimas - tai sėklelė, atskraidinta vėjo. Kur ji nutūps ir ką padarys, žino tik vėjas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą